– Tėti, kodėl tu neskaitai? Mane vis verti, o pats neskaitai. Aš tavęs niekada nemačiau su knyga rankoje. – sako man dvylikametis sūnus, eilinį kartą pasipiktinęs lietuvių kalbos mokytojos užduotimi perskaityti dar vieną knygą iš sąrašo.
O taip, tam mokinukui skaitymas yra didelis iššūkis, kuris kartais atrodo, kaip bausmė. Jis dažnai sako: „Kodėl turiu skaityti? Aš juk nieko blogo nepadariau…“
Bet grįžkime prie manęs. Kodėl vaikui susidarė įspūdis, kad jo tėtis, rašantis tekstus profesionaliai, nieko neskaito. Ar tai iš tikrųjų tiesa?
Šiuolaikinis žmogus skaito daugiau nei kada nors seniau…
Prieš 4000 metų Mesopotamijoje užgimė raštas. Tai buvo šviežiai suminkyto molio lentelės, ant kurių nusmailintu pagaliuku buvo užrašytos to meto gyvenimo realijos – taisyklės, pirkimo-pardavimo duomenys, kiek kam rykščių įkrėsti įsakė valdovas. Perskaityti tokį raštą, pavadintą dantiraščiu, galėjo vienetai. Žmonės, kurie buvo artimi karaliui. Metraštininkai. Ir taip tęsėsi tūkstantį metų. Skaityti mokėjo ir galėjo tik valdovų aplinkos žmonės, kitaip sakant, arti valdžios.
Už poros tūkstančių kilometrų Egipte faraono žyniai ir raštininkai taip pat sukūrė savo raštą. Bet jį jau rašė ne ant molinių lentelių, bet ant papiruso – iš suspaustų nendrių pagamintos plokščios odos. Perskaityti šį raštą gebėjo ne tik patys žyniai, bet ir kiti valstybės tarnautojai – karvedžiai, architektai, pirkliai, turgaus vadovai. Tai valstybės elitas.
Perplaukus jūrą pirkliai pasiekė daugybės salų kraštą – Graikiją. Ten raštas buvo ištobulintas taip, kad net sugalvotas savas raidyną: alfa, beta, delta, gama, eta, teta, sigma, kapa, miu, tau – tai raidės, kurias naudojame savo kalboje ir šiandien. Graikijoje raštą skaityti mokėjo visi pasiturintys žmonės, o taip pat ir kai kurie jų vergai. Beje, pirmieji mokytojai Senovės Romoje buvo graikai vergai – jų darbas buvo mokyti vaikus rašyti ir skaityti, mokslo ir pasaulio gudrybių…
Romos valstybėje skaityti mokėjo daugelis žmonių. Gal tik valstiečiai ir vergai nebuvo mokomi, tačiau raštas buvo paplitęs gana plačiai.
Vėliau atėjo gūdūs Viduramžiai ir viskas grįžo tūkstantmečiais atgal… Skaityti mokėjo dvasininkija ir bažnyčiai pritariantys mokslo žmonės. Ne visi karaliai, kunigaikščiai ir kiti valdovai mokėjo skaityti – tam jie turėjo mokytus patarėjus. Islamiškajame pasaulyje viskas vyko priešingai – suklestėjo poezija, mokslas. Sultonai, kalifai, emyrai buvo raštingi žmonės, nes… kas dieną skaitė šventąjį Koraną.
Atsiradus spaustuvėms, knygos paplito ne iš karto. Jos buvo gana brangios, tad įsigyti jas galėjo tik kilmingi ir labai pasiturintys žmonės. Su laiku knygos pigo, todėl 19 amžiuje mokslas tapo prieinamas beveik visiems. Net ir moterims.
20 amžius atnešė tokias naujoves kaip laikraščiai, žurnalai, kalendoriai. Aišku, knygos buvo pagrindinė rašto forma, tad visi, baigę 4 klases mokėjo rašyti ir skaityti. Net valstiečiai ir žemiausių klasių atstovai. Raštingumas pasaulyje siekė 80-90 proc., o kai kuriose šalyse – visą 100 proc.
