
Kaip pirmą kartą pamačiau regbį ir pasimečiau tarp versijų
Pirmą kartą regbį pamačiau visiškai atsitiktinai – įsijungiau televizorių, o ten vyko kažkoks sportas su daug bėgiojančių, grumtynėse susipynusių vyrų. „O, regbis“, – pagalvojau. Tik vėliau supratau, kad tai buvo ne paprastas regbis, o regbis-7. Ir čia viskas pradėjo painiotis: tai kiek tų regbių yra? Kuo jie skiriasi? Ar vis dar žaidžia su tuo pačiu keistai elipsiniu kamuoliu? Ir kodėl vienur žaidžia 15 žmonių, kitur tik 7?
Tiesa, tada dar nepastebėjau, kad šalimais mirksi ir lažybos – regbio varžybų koeficientai, favoritai, lygiųjų tikimybės. Atrodė, kad jei jau nesuprantu, kas aikštėje vyksta, tai statyti pinigų būtų beveik tas pats, kaip mesti monetą.
Kaip supratau pagrindinius regbio skirtumus
Regbis-15 (dar vadinamas „sąjungos regbiu“) yra klasikinė versija, nuo kurios viskas prasidėjo. Komandoje – 15 žaidėjų, rungtynės trunka 80 minučių, yra daug kontaktų, grumtynių, taktikos ir pozicinio žaidimo. Tai ta versija, kuri dažniausiai žaidžiama pasaulio čempionatuose, ypač tokiose šalyse kaip Naujoji Zelandija, Anglija, Pietų Afrika ar Prancūzija.
Regbis-13 (dar žinomas kaip „lygos regbis“) atsirado kaip alternatyva XIX a., kai šiaurės Anglijos klubai norėjo žaidėjams mokėti pinigus, o pietiečiai tam prieštaravo. Tad prasidėjo… regbio skyrybos. Skiriasi ne tik žaidėjų skaičius (13 vietoj 15), bet ir taisyklės – čia žaidimas greitesnis, mažiau grumtynių, daugiau atakų, o kamuolys dažniau pereina iš rankų į rankas. Populiarus Australijoje, Anglijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje.
Regbis-7 – tai tarsi regbio „espresso versija“. 7 žaidėjai, du kėlinių po 7 minutes, daug erdvės, mažai laiko galvoti – tik bėgi, perduodi ir bandai pelnyti taškus. Ši versija itin dinamiška ir nuo 2016 m. netgi tapo olimpine sporto šaka. Jei nemėgsti ilgų rungtynių ir nori daug veiksmo per trumpą laiką – regbis-7 kaip tik tau.
Be to, dėl žaidimo greičio, lažybos gyvai per regbis-7 tampa beveik atskiru sportu – rezultatai keičiasi taip greitai, kad net spėjimų meistrams nelengva suspėti paskui veiksmą.
Yra ir kitų atmainų – regbis-10, touch rugby (be kontaktų), ar net beach rugby (taip, ant smėlio), bet jos dažniau pramoginės arba treniruočių tikslams.
Ką iš to supratau ir ką rekomenduoju kitiems
Man regbis tapo ne tik žaidimu, bet ir kultūros reiškiniu. Sužinojau, kad kiekviena regbio versija turi savo charakterį – klasikinis regbis-15 yra tarsi šachmatai su kūnu, regbis-13 – labiau primena greitą šachmatų partiją, o regbis-7 – tai jau tikra adrenalino injekcija.
Jei nori pradėti domėtis, siūlau pradėti nuo regbio-7 – lengviau perprasti, greičiau vyksta, o ir taisyklės paprastesnės. O kai pagausi esmę – regbis-15 tave įtrauks kaip gero detektyvo serialas.
Beje, stebint regbį su draugais, kurie niekada jo nematė, visada kyla tas pats klausimas: „Tai kodėl jie mėto kamuolį atgal?“ Ir aš vis dar neturiu gero atsakymo… bet kai pamatai, kaip vienas žaidėjas bėga 70 metrų per visą aikštę, tai tas klausimas kažkaip išgaruoja. Kaip ir šansai laimėti lažybose, jei statai už favoritą, kuris net neturi kamuolio!
O kur dar amerikietiškas futbolas?
Kai kas painioja regbį su amerikietišku futbolu, ir reikia pripažinti – iš pirmo žvilgsnio jie tikrai panašūs: ovalus kamuolys, grumtynės, stiprūs žaidėjai, kontaktas. Bet tai jau visai kitas pasaulis. Amerikietiškas futbolas išsivystė iš regbio XIX a. JAV, tačiau ilgainiui tapo savarankišku sportu, turinčiu savo taisykles, aprangą (taip, tie šalmai ir pečių apsaugos), žaidimo sustojimus po kiekvieno veiksmo ir milžiniškas strategines schemas, kurios kartais labiau primena karo planavimą nei sportą.
Skirtumas slypi net pačiame žaidimo ritme: regbis – nenutrūkstamas, plaukiantis, o amerikietiškas futbolas – lėtas, epizodinis. Beje, ten ir lažybos – atskira kultūra: nuo rezultatų iki pirmo taško autorių, viskas turi koeficientus. O žiūrovų skaičius JAV – milijoninis. Tai viena iš nedaugelio sporto šakų, kur pertraukėlės žiūrimos ne mažiau nei pats žaidimas (Super Bowl reklamos – legendinės).
Ir dar australiškas futbolas – regbis ant steroidų?
Jei amerikietiškas futbolas gimė iš regbio, tai australiškas futbolas – tarsi jo laukinis pusbrolis, kuris niekada nepakluso taisyklėms. Žaidžiamas ovaliame stadione, su 18 žaidėjų komandoje, šis sportas iš šalies atrodo kaip regbio, krepšinio ir beisbolo hibridas, kur kamuolys spardomas, metamas, bet retai kas iš tikrųjų supranta, kas vyksta.
Australai šiuo žaidimu tiesiog gyvena – tai jų nacionalinis pasididžiavimas. Skirtingai nei regbyje, čia yra šuoliai į orą gaudant kamuolį (vadinamieji „marks“), smūgiai koja iš bet kurios aikštės vietos ir taškų sistema, kur svarbu ne tik „įmušti“, bet ir pataikyti tarp skirtingų stulpų. Jei regbis – strategija ir jėga, tai australiškas futbolas – greitis, kūryba ir šiek tiek beprotybės.
Ir nors Europoje jis beveik nežinomas, Azijoje ir, žinoma, pačioje Australijoje jis lenkia net kriketo ar futbolo populiarumą. Taigi jei kada sutiksi draugą iš Sidnėjaus ir jis sakys, kad „footy“ yra geriausias sportas – tik nebandyk ginčytis, patikėk, jie labai rimtai tai vertina.







Netinkamai ar atmestinai atliekamos treniruotės gali ne tik trukdyti pasiekti gerų rezultatų, bet ir sukelti kokią nors traumą ar kitaip paveikti sveikatą. Daug klaidų treniruotėse daroma iš nekantrumo kuo greičiau pamatyti norimus rezultatus, todėl būtina lavinti ne tik savo kūną, bet ir pačią mąstyseną, kuri nuteiktų kruopščiam ir kantriam darbui su savo kūnu,